2015 m. kovo 28 d., šeštadienis

No Country for Old Men



Nieko nuostabesnio už priduotą baigiamąjį darbą, paskutinę oficialią mokslo dieną universitete ir aštuoniasdešimtųjų radio spotify. Būtent pastarasis pastūmėjo pagaliau ką nors sudėlioti apie filmą, kuris man ramybės jau kurį laiką neduoda – No Country for Old Men (Ethan Coen; Joel Coen, 2007). Faktas, kad mano klausomi kūriniai visiškai netinka šitam filmui, bet jie bus ta optimizmo ir gėrio atsvara šitam tamsiam Coen‘ų filmui.



Šis filmas yra vienas iš mano A-Z iššūkio, kuris vykdomas, nors ir gana lėtai, nes netyčia pažiūrėjau septynis Parks and Recreation sezonus per maždaug savaitę. Priežastis buvo, žinoma, visos girdėtos liaupsės, apdovanojimai, aktoriai ir tie patys Coen‘ai. Prisipažinsiu, iš jų repertuaro mačiau ne viską, tačiau tai, ką mačiau labai sužavėjo: O, Brother, Where Art Thou? (2000), True Grit (2010), Inside Llewyn Davis (2013). Kai peržvelgiau sąrašą filmų, kuriuos žiūrėsim per paskaitas, įmečiau No Country for Old Men į savo iššūkį, ir mėgavausi filmu didžiąjame ekrane. Vienas iš dalykų, kurių labai labai pasiilgsiu. Jei dabar norėtumėt, kad pradėčiau vardinti kokius apdovanojimus filmas yra pelnęs, tai atstokit ir pasigooglinkit, nes jų per daug, ir visų jų jis vertas.

No Country for Old Men yra pastatytas pagal Cormac McCarthy to paties pavadinimo knygą, kurią paskaityti labai labai norėčiau. Veiksmas vyksta aštuoniasdešimtaisiais Teksase, kai medžiotojas (Josh Brolin) netyčia užklysta į prastai pasibaigusį narkotikų sandorį ir susigundęs pinigais tampa medžiojamuoju. Kas vyksta toliau įeina į istoriją. Vienas iš geresnių dalykų, kurie atsitinka, kai po filmo turi porą valandų apie jį diskutuoti, yra tas, kad yra laiko teorijoms, ir prasmių ieškojimams. Pabandysiu dalimi to pasidalinti.

Pradėsiu nuo techninių dalykų, kurie kaip ir įprasta Coen‘ų filme buvo gana tobuli. Preciziškai chaotiškas filmas puikiai perteikė tiek laikmentį, tiek vietą, tiek pačią kūrinio istoriją. Vizualiai filmas pateiktas kone be priekaištų, bet ko daugiau būtų galima tikėtis, kai už kinematografiją yra atsakingas Roger Deakins. Supažindinsiu, jei nepažįstat, jo darbu galima grožėtis tokiuose filmuose kaip: The Shawshank Redemption (1994), Doubt (2008), Skyfall (2012), Prisoners (2013). Kai jau susipažinot, manau, suprasit, kad filme pilna tikrai įspūdingų vaizdų ir profesionalaus darbo. Pakoreguotos spalvos suteikė filmui tokį karštumo ir įtemptumo jausmą, montažas taip pat nebuvo silpnoji pusė, ir čia turiu pridėti, kad už montažą atsakingi būtent broliai Coen‘ai. Šiek tiek off topic, bet ar žiūrėjot kada kokį nors interviu su jais? Įdomūs vyrukai, su tuo nepasiginčysi. Tiesą pasakius, muzikos labai smarkiai nepamenu, tik galiu garantuoti, kad ji man nei kiek netrukdė, ne į muziką čia buvo sutelktas mano dėmesys.

Galiu jums pasakyti tris dalykus, kuriuos visada rasite Coen‘ų filme : apkūnūs žmonės, šunys ir bent jau šlakelis feminizmo. Šis filmas nebuvo išimtis. Ir jei kas nors dabar galvoja kur šitam vesterne feminizmas, tai pasakysiu, kad vienintelis žmogus, kuris išgyveno pasipriešinęs Chigurh‘ui buvo moteris. Bet pakalbėkim apie įdomesnius juostos aspektus – veikėjus. Techniškai pagrindiniame vaidmenyje čia yra Tommy Lee Jones ir jo Ed Tom Bell, miestelio šerifas, kuris visada yra vienu žingsniu atsiliekantis. Kiek teko girdėti, tai pusė knygos yra jo monologas, ir savaime suprantama, kad adaptuojant ką nors filmui būna pakeičiamos detalės, ir čia atsitiko taip, kad Bell'as tiesiog netapo pačiu reiškimngiausiu juostos veikėju, nes Javier Bardem‘o Anton Chigurh užgožia absoliučiai viską. Būtent apie šį veikėją norisi kalbėti daugiau ir suprasti jį norisi labiau. Visų pirmą, mėgstu paieškoti personažų motyvų ir priežasčių jų veiksmams, ko pas šį poną nebuvo. Jis atėjo iš kažkur, sukėlė katastrofą ir išėjo į kažkur. Ir tai nėra blogas dalykas. Daugumoje filmų slypi ta idėja, kad reikia bijoti nežinomo ir nepažįstamo, o čia Chigurh'as būtent toks ir yra. Mes tiesiog nesame supažindinami su jo veikėju, nežinome kam jis dirba, iš kur jis atėjo ir, netgi, kodėl jis taip elgiasi. Žinoma, McCarthy rašydamas knygą neveltui šį veikėją pavadino Anton Chigurh, sakant šį vardą pavardė skamba panašiai kaip žodis Sugar – cukrus. Ir čia vienas dalykas, kurį mums papasakojo dėstytojas: buvo atliktas eksperimentas, kurio metu bandyta išsiaiškinti kas atsitiks, kai padėsi vieną skruzdę ant kalno cukraus. Skruzdė tiesiog laksto į visas puses nežinodama ką daryti, kelią sumaištį ir reprezentuoją nemotyvuotą chaosą. Angliškai tai skamba taip Ant On Sugar – Anton Sugar (Chigurh). Šis veikėjas yra nemotyvuotas chaoso be priežasties sukelėjas ir šį personažą Javier Bardem‘as suvaidino absoliučiai be priekaištų. Nors tai buvo antraplanis vaidmuo, tačiau aš visiškai nebandžiau įsidėmėti nieko apie Bell‘ą ar Josh Brolin‘o Moss‘ą.

Kai Llewelyn Moss pasiima pinigus iš sandorio vietos ir grįžta namo, naktį jį užgraužią sąžinė ir jis grįžta nunešti vandens vienam išgyvenusiam vyrui, šitas jo veiksmas vos nesibaigia mirtimi ir nustumia jį į amžino bėgimo ir slapstymosi kelią. Moralas: jei padarei blogą darbą, būk blogas iki galo, kaip esu kaikur girdėjusi, negali būti šiek tiek gangsteris. Ir daugiau spoilerių net nežadu čia dalinti. Būtent per šį veikėja filmas žaidžia moralės klausimu. Jis yra tarsi tas viduriukas tarp absoliutaus blogio Chigurh'o ir gero šerifo Bell'o, kuris tiesiog privalėjo turėti absoliučiai buką partnerį, kuris į filmą įneštų komedijos. Moss'as turi ką prarasti ir dėl to jis yra pažeidžiamas, nors iš pradžių pasielgia instinktyviai ir gana šaltakraujiškai, sąžinės balsas nenutyla priversdamas žiūrovą sirgti už šį veikėją. Bell'as yra tas, kuris bando sugauti Chigurh'ą, nors jis visada pavėluoja penkias minutes. Kai kuriose scenose galima įžvelgti veikėjų palyginimą nufilmuojant juos toje pačioje pozicijoje su tokios pat padėties kamera. Būtent Bell'o balsas skamba filmui prasidedant, kuomet yra rodomi laukiniu vakarų vaizdai, parodantys ne tik kur, bet ir kaip veiksmas vyksta. 

No Country for Old Men yra sumaniai susuktas, profesionaliai pastatytas ir puikiai nufilmuotas šių laikų vesternas, kuriame blogis kovoja prieš didesnį blogį, kol gėris vejasi abu. Vietomis gana lėtas, tačiau niekada ir jokiu būdu nenuobodus filmas. Su veikėjais, kurie jau patenka į kino istoriją ir kūrėjais, kurie tą istoriją gamina. Įdomaus ir nenuspėjamo siužeto pavyzdys, kuris paskatino mane ieškoti knygos, pagal kurią viskas sukurta ir privertęs vėl ir iš naujo, ir dar labiau pamilti Coen‘us. Rekomenduočiau visiems ir visada, ir tai ką čia aprašiau yra tik maža skruzdelytė paimta iš viso sudėtingo filmo, kurį bandysiu analizuoti toliau. Nors kartais reikia išmokti susitaikyti, kad prasmės nėra, tai dar nereiškia, kad negalima prasmės susikurti patiems.

Dabar siūlau visiems pažiūrėt Parks and Recreation. Aš jau absoliučiai visus užknisu, bet who cares.



Ar matėte Parks and Recreation No Country for Old Men? Ką manote?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą